tūzgenti

tūzgénti (-ę́ti), -ẽna, -ẽno KBII199, K, K.Būg, Rtr, NdŽ, FrnW, KŽ, tuzgenti Q31, H155, R, MŽ, MŽ31,375, OsG73,194, RA34, N, SchL149, L 1. intr., tr. belsti, dūzgenti: Į duris tūzgénti KI68. Ale tame akies mirksnyje pradėjo tuzgenti kas į vartus LC1887,1. Petrui į vartų angą tuzgenant, išėjo merga girdėt NTApD12,13. Čia yra balsas mano prieteliaus tūzgenančio RBGG4,2. Varpo balsas perskiria debesius – todėlei, debesiui su griausmu prisiartinant, pradeda į varpus tuzgenti BsMtI25. | prk.: Viešpats pats stov ant tavo širdies durų ir tuzgena Ns1856,3. Duok savo malonei man atverti, kad aš tuzgenu prš. Ieškokit, tai rasit, tuzgenkit, tai bus jums atverta Bb¹Mt7,7. Kad šičion ir ilgai turime prašyti, dūsauti, tuzgenti, kentėti ir verkti, mes žinom, Ponas Dievas tikt sykį tikrai išgelbės prš. 2. intr. smarkiai plakti, tvaksėti (apie širdį): Jo širdis tuzgeno kaip su kūgiu rš. Džiaugėsi neiškalbamai, jo širdis tuzgeno krūtinėj LC1883,40. 3. intr. NdŽ ūžti, dūgzti: Kad jiedvi audė plonas drobaites, staklės tūzgeno, nytės blizgavo RD184. \ tūzgenti; patūzgenti; sutūzgenti